Kalėdinė nuotaika smelkiasi jau bene nuo lapkričio mėnesio🎄 Vaikai rašo laiškus Kalėdų seneliui, kuris Kalėdų naktį slapta įsiropš per kaminą ir po egle arba ant pečiaus pakabintose kojinėse paliks dovanų. Vaikystėje ir mes tikėjome šio raudonai-baltai apsirėdžiusio ir dovanas elniais kinkytose rogėse atskraidinančio ponulio pasaka 🦌🦌 Vėliau tas tikėjimas virto tiesiog žaidimu, kai slapta dovanas kiekvienas po egle namiškiams palikdavom, o ryte džiūgiai nustebdavom “ooo, tik pažiūrėk, ką senelis paliko!”. Nesakome, kad šiek tiek pasakų ir magijos mūsų pragmatiškame gyvenime nereikia. Bet smalsu pasidairyti kiek kitokios kalėdinės istorijos.
Kasmet kiek kitokią pasaką apie Kalėdų senelį savo studentams seka Harvardo profesorius Donald Pfister. Tai nėra istorija apie tai, kaip Kalėdų senelis kilo iš kadais gyvenusio Šv. Nikolo, dalinusio dovanas nepasiturintiems, ir ne apie tai, kad modernizuotą Kalėdų senelio personažą dar 1822 m. savo eilėraščiu "The Night Before Christmas" sukūrė C. C. Moore ir tikrai ne apie kitą šio personažo atsiradimo iš Coca-cola reklaminės kampanijos versiją. Šelmiškai besišypsančio profesoriaus kalėdinės pasakos pagrindinis veikėjas - mums labai gerai pažįstama PAPRASTOJI MUSMIRĖ (lot. Amanita muscaria)! 🍄 O linksmasis Kalėdų senelis šioje pasakoje yra dar prieš kelis šimtmečius Šiaurėje gyvenančiose tautose veikusių šamanų atitikmuo. Crazy? Tikrai taip! 🤓Na, bet čia nėra tik vieno, kiek pakvaišusio, profesoriaus kalėdinės istorijos versija - tokias pat istorijas pasakoja ir krūva mokslininkų, istorikų ir antropologų (tokių kaip ekologas Dr. Andy Taylor, etnomikologas Robert Gordon Wassonseniai, antropologas John A. Rush), kurių tyrinėjimai atrado nemažai sąsajų tarp musmirės, šamanų ir Kalėdų senelio.
Pradėkime nuo to, kad skirtingose kultūrose dar gerokai prieš krikščionybei įperšant savo Kalėdų šventimo versiją, žmonės apie gruodžio 21 d. švęsdavo šventes, susijusias su žiemos saulėgrįža ☀️Tai ilgiausia metų naktis, po kurios dienos ima ilgėti. Pvz., germanų tautos turėjo viduržiemio šventę (Yule), romėnai - festivalį Saturnalia, skirtą dievui Saturnui. Suomijoje metas prieš saulėgrįžą buvo vadinamas Jako-aika ir tai buvo pats tamsiausias ir pavojingiausias metas, kai saulė mažai tepasirodo, o visokios dvasios, mirusieji ir kitos ne itin mielos būtybės netrukdomos malasi tarp gyvųjų. Žmonės dažniausiai tuo metu likdavo namuose, degindavo daug žvakių ir deglų.
Samiai, šiauriausiai Norvegijos, Švedijos, Suomijos ir Rusijos teritorijose gyvenančios gentys, tiki, kad tamsiuoju laikotarpiu žmogaus sieloje susikaupia daug tamsybių, kurios, pasirodžius saulei gali subujoti. Todėl per žiemos saulėgrįžą žmonės nešdavo savo šamanui - arba labiau tikėtina šamanei, brangias dovanas, kaip auką (beje, dovanos buvo gana dažnas saulėgrįžos švenčių motyvas) ir prašymą padėti jų sielas apvalyti ir paruošti šviesos sugrįžimui. Taigi šamanė leisdavosi į Tamsos pasaulį, nešina žmonių sielos tamsuliais. O tokiai kelionei reikėjo sąmonės vartus atveriančių ypatingųjų augalų ar grybų. Dažnai tai ir buvo šventa laikyta musmirė🍄 Kaip žinia, šis grybas turi haliucinogeninių medžiagų, bet yra nuodingas, nors ir ne mirtinai - užvalgius ištinka gana bjaurus toksinų poveikis (vėmimas, traukuliai, prakaitavimas..). Bet buvo būdas, kaip to išvengti ir čia padėdavo gerieji elniai! Daugelis šiaurinių tautų augino ir ganė elnius. Panašu, kad elniai mėgsta musmires! Kai jų prisivalgo, jų šlapimas tampa itin galingu musmirių koncentratu, mat prafiltravę pro savo virškinimo sistemą toksiškas medžiagas, jie sisioja haliucinogeniniu eliksyru. Beje, kai kur minima, jog šamanės tokiems ritualams dar ir apsirengdavo raudonu drabužiu. Štai jums ir šamanė, elnių nešama leidžiasi į tamsos kelionę, iš kurios grįš su dovanomis! Jau atrandat panašumų? :))
Paskutinėje pasakojimo dalyje baigėme šamanės kelione į Tamsos pasaulį, į kurį išsigabendavo ir visus žmonių užgyventus sielos tamsulius, kad grįžtu su jau išvalytomis sielomis ir palaiminimu.
Šioje sunkioje kelionėje kelrodžiu būdavo Šiaurinė žvaigždė 🌟Be to, kai kur minimas ir šventasis medis, kuris būdavo pastatytas arba šamanės jurtoje, arba ten, kur vyko šis ritualas. Manoma, kad tas stebuklingas medis galėjo būti eglė! 🌲Nes po eglėmis dažnai auga ir stebuklingosios musmirės. Nieko neprimena? Eglė, po kuria kaip margai supakuotos dovanos raibuliuoja musmirės. O jei dar šiaurinę žvaigždę ant eglės uždėsim! Ir kitas įdomus momentas, kad jei šamanė šiuo gūdžiu vidružemiu norėdavo aplankyti žmones jų jurtose, dažnai turėdavo ropštis per “kaminą” - jurtos viršuje dūmams paliktą angą, nes įprastas įėjimas būdavo užsnigtas.
Taigi štai tokia ta šamaniška stebuklingomis musmirėmis apkaišyta kalėdinė pasaka, kuri tikrai turi nemažai atsikartojančių simbolių ir idėjų ir šiandienos kalėdiniuose pasakojimuose. Man patinka senųjų tautų gebėjimas įsiklausyti į gamtą, jos pasitelkimas ir nuolankumas, simboliškas ruošimasis atgimti ir pasitikti šviesą ir saulę nuo tamsulių apvalyta siela. Ir dovanos kaip pagalbos pasiruošti šiam virsmui, palydėjimo ir palaiminimo idėja, kurią atneša moteris šamanė. Žinoma, kalbame apie pasakojimus (dažnai niekur nerašytus), legendas, kurias sunku moksliškai įrodyti. Tad visokių diskusijų apie tai yra tarp mokslo žmonių. Bet skaitant apie Samius, senovės suomių dievybes ir šamaniškus ritualus ir žiemos saulėgrįžos šventimą, man šis pasakojimas neatrodo nerealus ir tikrai man jis daug labiau patinka, nei raudonžandžio dėdulės - Kalėdų senelio personažas, užverčiantis visus krūvomis daiktų.
Tad visiems ramaus šviesos ir atgimimo išlaukimo. O kol šviesa grįš į mūsų dienas, galime kiekvienas sau ir kitam tos šviesos sukurti. 🙏
Įrašu pasidalino www.grybupasaulis.lt